Harvey Ball, Franklin Loufrani ir veidas, kuris priklauso visiems
Vienas nupiešė šypseną už 45 dolerius ir niekada jos neužregistravo. Kitas suteikė jai vardą ir pastatė ant jos licencijų imperiją.
Dešimt minučių Vusteryje
1963 m. gruodį draudimo bendrovė State Mutual Life Assurance iš Vusterio, Masačiusetso valstijoje, turėjo problemą: po susijungimo su kita įmone darbuotojai vaikščiojo nusiminę. Vadovybė sugalvojo „draugystės kampaniją“ ir užsakė grafiką vietiniam reklamos dailininkui, Antrojo pasaulinio karo veteranui — Harvey Ball. Ball atsisėdo ir nupiešė geltoną apskritimą, dvi ovalias akeles ir šypseną. Tai užtruko apie dešimt minučių. Jis gavo 45 dolerius.
Originalas nebuvo tobulas — viena akis šiek tiek didesnė už kitą, o šypsena ne visai simetriška. Piešta ranka, ne skriestuvu. Bendrovė atspausdino pirmuosius šimtą ženkliukų; iki kampanijos pabaigos jų išdalijo daugiau nei šimtą tūkstančių.
Veidas be savininko
Nei Ball, nei bendrovė piešinio neužregistravo. 8-ojo dešimtmečio pradžioje broliai Bernard ir Murray Spain, atvirukų parduotuvių Filadelfijoje savininkai, pridėjo prie veidelio šūkį „Have a Nice Day“ ir ėmė jį masiškai gaminti. Iki 1971 m. buvo parduota daugiau nei 50 milijonų ženkliukų su šypsena.
Ball iš to neuždirbo nė cento daugiau. Jo sūnus prisiminė, kad tėvas niekada dėl to nesigailėjo — padėkos laiškai iš viso pasaulio jam buvo mielesni nei autoriniai atlyginimai. Jis įsteigė World Smile Day, minimą pirmąjį spalio penktadienį. Mirė 2001 m. Ant jo antkapio — šypsena.
Paprasčiausias pasaulio piešinys pasirodė esantis ir sunkiausiai išlaikomas sau.
Geros žinios Paryžiuje
Kitoje vandenyno pusėje Franklin Loufrani, prancūzų žurnalistas ir licencijavimo specialistas, buvo pavargęs nuo antraščių apie Vietnamo karą ir Nixoną. Jis pasiūlė dienraščiui France-Soir akciją „Prenez le temps de sourire“ — „Rask laiko nusišypsoti“. Kiekviena gera žinia laikraštyje gaudavo ženklą: geltoną veidelį. Akcija prasidėjo 1972 m. sausio 1 d. Teigiama, kad ši geltona šypsena buvo pirmoji spalva, kada nors pasirodžiusi nespalvotame laikraščio pirmajame puslapyje.
Loufrani padarė tai, ko Amerikoje nepadarė niekas: užregistravo veidelį kaip prekės ženklą ir suteikė jam vardą — Smiley. Jis atspausdino dešimt milijonų lipdukų ir išdalijo juos nemokamai. Netrukus atsirado pirmosios licencijos, tarp jų — šokoladiniai Mars dražė su šypsena ant kiekvieno.
Nuo lipduko iki prekės ženklo
1996 m. bendrovę perėmė Franklino sūnus Nicolas Loufrani ir Londone įkūrė The Smiley Company. Jis užregistravo prekės ženklą maždaug šimte šalių ir logotipą pavertė gyvenimo būdu. Šiandien Smiley bendradarbiauja su šimtais licencijos turėtojų — nuo Nutella ir McDonald’s iki Moschino ir Fendi, — o bendrovė dalį pelno skiria savo labdaros fondui. Šypsena pasirodė net 2012 m. Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje.
Dvi istorijos
Tai kas gi sugalvojo Smiley? Užtenka padėti abu veidelius greta.
Panašumo sunku nepastebėti. Dizaino istorikai paprastai nurodo Harvey Ball kaip po pasaulį pasklidusio piešinio autorių. The Smiley Company pabrėžia, kad būtent Franklin Loufrani pirmasis užregistravo šypseną ir pavertė ją prekės ženklu. Abu teiginiai teisingi. Ball pasauliui davė veidą. Loufrani davė jam vardą — ir savininką.
Beje, tas pats geltonas veidelis veda tiesiai prie jaustukų ir emodži, kuriais šiandien rašome kasdien. Retas piešinys sulaukė tokio ilgo gyvenimo.
Šypsenos epochos
Olandiškos studijos Mr Maria Smiley lempos jau laukia pas mus — geltonos ir rožinės, nuo 11 iki 40 cm.
Žiūrėti lempas →Taip pat skaitykite: Miffy: Dick Bruna · Lavos lempos sugrįžta · Sekite: Smiley